Pastaruoju metu vandenilis yra tapęs energetikos sektoriaus kelrode žvaigžde, žadančia šviesią ir tvarią ateitį. Valstybės, tarp jų ir Lietuva, savo energetikos strategijose skiria itin daug dėmesio vandenilio technologijoms. Vis dėlto, pastaraisiais metais matome, kad optimizmas dėl šios technologijos susiduria su finansine realybe: projektai yra per brangūs ir net pasauliniai rinkos žaidėjai juos guldo į stalčius.

Lietuvos nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje teigiama, kad 2050 metais Lietuva suvartos net 74 teravatvalandes elektros energijos. Tai yra 6 kartus daugiau nei šiandien ir liūto dalį tame vartojime, planuojama, sudarys vandenilio gamyba. Pramonė naudos vandenilį, kas penkta transporto priemonė – irgi. Kiek tokios ambicijos yra realios, atsižvelgiant į dabartinę situaciją?

Stabdomi ir atidedami projektai

Viešoje erdvėje galime dažnai matyti skambiai skelbiamus planus dėl investicijų į vandenilio technologijas. Susidaro tokia savotiška sėkmės istorijų iliuzija, o jos neatitinkantys įvykiai, akivaizdu, nesulaukia lygiavertės viešųjų ryšių ir informacijos sklaidos. Štai rugsėjį „Shell“ ir „Equinor“ atšaukė savo mėlynojo vandenilio projektus Norvegijoje. Priežastys – šis kuras yra per brangus, o jo paklausa nepakankama. Atkreipsiu dėmesį, kad atsisakyta mėlynojo vandenilio projektų, kurio gamyba yra daug pigesnė nei žaliojo. Ta pati „Shell“ šių metų pradžioje paskelbė visam laikui uždaranti šešias iš septynių vandenilio degalinių, skirtų lengviesiems automobiliams, Kalifornijoje (JAV), motyvuodama tiekimo problemomis ir „kitais išoriniais veiksniais“. „Fortescue Future Industries“, priklausanti milijardieriui Andrew Forrestui, nukėlė planus statyti žaliojo vandenilio gamyklą Australijoje, atleido 700 darbuotojų. Europoje – „Engie“, Prancūzijos valstybinė komunalinių paslaugų bendrovė, ir Norvegijos atsinaujinančios energijos gamintoja „Statkraft“, taip pat atidėjo naujų žaliojo vandenilio pajėgumų planus.

Stabdoma ir daugybė transporto projektų: vandeniliniai autobusai, traukiniai ir panašūs dalykai. Pabandyta, išleista daug pinigų, suvokta realybė, sustabdyta. Pavyzdžių yra ir pas mus – Jonavos azoto trąšų gamintoja sustabdė žaliojo vandenilio gamybos projektą ir nepasinaudos 122 mln. eurų parama.

Esminių priežasčių toli ieškoti nereikia, užtenka vien pažvelgti į liepą paskelbtą Europos Audito Rūmų ataskaitą. Joje teigiama, kad Europos Sąjungos tikslai gaminti ir importuoti ekologišką vandenilio kurą yra nerealistiški ir vargu ar bus pasiekti, nepaisant milijardų eurų finansavimo.

Nuo optimizmo iki realybės

Spalį „Montel Weekly“ podkaste, Davidas Sionas, Kembridžo universiteto mechanikos inžinerijos profesorius ir vienas iš Vandenilio mokslo koalicijos steigėjų, teigė, kad vandenilio projektai nevykdomi, nes neatitinka ekonominių lūkesčių tų žmonių, kurie juos pasiūlė. Projektus įgyvendinti yra daug brangiau, nei optimistiški žmonės sakė, kad bus, nes vandenilį labai sunku ir brangu gaminti, transportuoti ir naudoti.

Anot jo, yra daugybė išpūstų programų, kurios yra per brangios ir grindžiamos nerealiais lūkesčiais dėl vandenilio poveikio. Skaičiuojama, kad būtiniausiems ekologiško vandenilio panaudojimo atvejams reikėtų maždaug du ar tris kartus daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, nei šiuo metu turime planetoje.

Tai reiškia, kad atsinaujinančios elektros gamybą reikia padidinti bent tris kartus. Vadinasi, reikia tris kartus daugiau vėjo turbinų, tris kartus daugiau žemės ploto, tris kartus daugiau priežiūros, tris kartus daugiau atsarginių dalių, tris kartus daugiau tinklo jungčių – tris kartus daugiau visko. Ir, žinoma, viskas kainuos tris kartus brangiau.

Apibendrindamas savo mintis, D. Sionas teigė, kad „tos šalys, kurios sieks didelės vandenilio ekonomikos, bus priverstos labai didelėmis pinigų sumomis subsidijuoti savo energetikos pramonę tolimoje ateityje, o tai labai pakenks jų konkurencingumui“. Anot jo, „vandenilio gamyba yra klaida nacionalinio ir tarptautinio konkurencingumo požiūriu“.

Galima su juo sutikti. Galima ir tikėti, kad ateityje vandenilio technologijos taps labiau prieinamos, pigesnės ir konkurencingesnės, nes juk strategijos ir yra tam, kad planuotume ateitį. Juk jau dabar, nepaisant optimistinių lūkesčių, kad iki 2030 m. elektros energijos paklausa Europoje ir toliau augs, kai kurios prognozės rodo, kad tas augimas gali būti net iki 40 proc. mažesnis, nei tikėtasi. Tam reikia ruoštis, o ES vyriausybės, investuotojai, komunalinių paslaugų teikėjai, elektros energijos perdavimo ir paskirstymo įmonės, turės iš naujo įvertinti savo strategijas pagal atnaujintas elektros paklausos prognozes.

Mažesnis nei tikėtasi elektros energijos paklausos augimas Europoje gali turėti didelės įtakos bendroms sistemos sąnaudoms, o galiausiai – perėjimo prie naujos energetikos sistemos procesui ir bendrai Europos ekonomikai. Todėl svarbu ne tik stebėti tendencijas, bet ir į jas atsižvelgti.

Pagrindas – bendradarbiavimas

Reziumuojant, nepaisant to, ar tikime vandenilio ateitimi, ar ja abejojame ir žiūrime atsargiai, esmė nesikeičia – mums reikia ir reikės atsinaujinančių išteklių elektros energijos.

Todėl tikimės, kad nauja Vyriausybė ir Energetikos ministerija toliau skatins energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, išspręs buitinių gaminančių vartotojų apskaitos klausimus, užbaigs elektros rinkos liberalizaciją. 

Galbūt išties verta atsiversti ir šiemet patvirtiną Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją ir atsakyti į esminius klausimus: ar viskas tikrai vystosi taip, kaip prognozuota, ar elektros vartojimas auga taip sparčiai, kaip galvota? Ateityje ruošiant tokius dokumentus norėtųsi daugiau dialogo, tiekėjų, investuotojų ir energetikos sektoriaus dalyvių konstruktyvesnio įtraukimo, nes būtent mes esame tie, kurie turime įgyvendinti strategijoje numatytas priemones.

O kai turėsime tinkamai veikiančią, išmintingai reguliuojamą atsinaujinančia energija pagrįstą ekonomiką, bus galima tvirčiau žengti ir į naujas technologijas, tokias, kaip vandenilis.