Artėja diena, kai Lietuva taps visiškai nepriklausoma nuo sovietinės energetikos sistemos. Tai reiškia laisvę ir naujas atsakomybes. Energetikos sektorius keičiasi ir dėl sparčiai augančio gamintojų kiekio bei žaliosios energetikos specifikos. Ką reiks išmokti ir prie ko priprasti, kas padės subalansuoti energiją ir kokių sprendimų dar trūksta. „Verslo tribūnos“ interviu su „Elektrum Lietuva“ verslo sprendimų departamento vadovu Mariumi Kiečiu.
Visai netrukus Lietuva atsijungs nuo sovietinės sistemos, vadinamo BRELL žiedo. Pokyčiams ruošiamasi ne vienerius metus, vyko bandymai, iššūkių yra, tačiau planas sudėliotas ir nežinomųjų ne tiek daug. Kas nutiks tą lemtingą dieną?
Tai yra ilgametis projektas, atveriantis Lietuvai, Latvijai ir Estijai kelią į tikrą energetinę nepriklausomybę, užtikrinantis nepriklausomą, stabilų, patikimą Baltijos šalių elektros sistemų valdymą. Dabar Baltijos šalys kartu su Rusija ir Baltarusija veikia rusiškoje sistemoje, kurioje elektros dažnis iki šiol centralizuotai reguliuojamas iš Rusijos. Vasario 8 dieną, visų trijų Baltijos šalių operatoriai, atliks jau bendrą izoliuoto darbo bandymą – atsijungs nuo BRELL, o dar kitą dieną mes jau tapsime tiesiog kontinentinės Europos tinklų dalimi. Bus užbaigtas dar vienas etapas, kuris atneš mums ne tik savarankiškumą, bet ir atsakomybę apsirūpinti elektros gamybos ir vartojimo balansavimo pajėgumais. Jeigu iki šiol dažnio balansavimas buvo atliekamas BRELL, tai dabar tą daryti privalėsime patys.
Ką tai reiškia vartotojams?
Tai reiškia, kad reikalingi balansavimo pajėgumai užtikrinti, jog elektros gamyba nuolat atitiktų vartojimą, o kartu ir tam reikalingos techninės priemonės. Tuo metu, kai vartojimas ir gamyba nesutampa, reikia padidinti ar sumažinti elektros energijos gamybą ar vartojimą. Ir tai susiję ir su tam tikrais išaugsiančiais balansavimo kaštais, kurių anksčiau neturėjome. Kokie bus tie kaštai, parodys laikas. 2025-aisiais išaugusi balansavimo kaštų dalis bus įskaičiuota į elektros skirstymo tarifą, o 2026 – 2028 metais bus perkeliama balansavimo rinkos dalyviams. Tai yra kelių metų laikotarpis, per kurį turėsime išmokti, kaip tą vartojimą ir gamybą efektyviai balansuoti. Žinoma, tam yra priemonės – technologijos, baterijos, kaupikliai, moderni skirstymo infrastruktūra, kurios kažkiek padės mažinti minėtus svyravimus.
Paaiškinkit dabartinę situaciją, į kokius klausimus atsakymai jau yra, o ko galbūt šiandien dar nežinome?
Desinchronizavimas, atsijungimas nuo sistemos, mums sukuria galimybę susijungti su kontinentine Europa, o kitas natūralus žingsnis, tai Lietuvos jungtis su Lenkija įgyvendinant „Harmony Link“ projektą, kuris skirtas komercinei prekybai. Tikslas – baigti šį projektą iki 2030 metų, kad Lietuva irgi turėtų galimybę augant elektros energijos gamybai dalį elektros pertekliaus „atiduoti“ į Lenkiją gaunant papildomas pajamas. Akivaizdu, kad atsijungimas nuo sistemos sukuria ne tik iššūkių, bet ir daug galimybių – patys atsakingi, saugūs ir susijungę su kontinentine Europa.
Iš kur mes gausim trūkstamą elektros energiją, kol patys dar visos nepasigaminam?
2024 metais Lietuva jau patenkino 62% savo poreikių, 2025 metais veikiausiai jau bus 70%. Džiugina tai, kad iš mūsų pagaminamo kiekio jau daugiau nei trys ketvirtadaliai yra iš atsinaujinančių šaltinių. Jų plėtra tikrai milžiniška, ypač per pastaruosius porą metų.
Žalioji energetika yra pagrindinis faktorius ir pagrindinis žaidėjas tai užtikrinant?
Taip, prieš dešimtmetį nubrėžta strateginė kryptis kasmet įgauna vis didesnį pagreitį. Šiuo metu iš saulės ir vėjo elektrinių jau turime 3,7 GW instaliuotos galios, o tai reiškia, kad mes vis daugiau naudojam atsinaujinančių šaltinių ir vis mažiau iškastinio kuro. Faktas, kad atsinaujinanti energetika yra stipriai priklausoma nuo oro sąlygų, tad dujos, kaip kuras, išliks dešimtmetį ar dvidešimtmetį, nes mums bazinės elektros gamybai reikia energetinės sistemos stabilumo. Be to, atskiroms verslo šakoms, tokioms kaip trąšų gamyba, chemijos pramonė, jos irgi bus reikalingos, tačiau tikėtina, kad jų kiekiai nebeaugs, o vis daugiau elektros gaminsime būtent iš atsinaujinančių šaltinių.
Be to, yra ir galimybė pirkti iš kaimynų – turim jungtis su skandinavais, tai irgi užtikrins stabilumą?
Dabar didžiąją savo didžiąją mums reikalingo energijos kiekio, kurio nepasigaminame, nusiperkame iš Skandinavijos šalių. Ten yra dideli hidroenergijos klodai ir pakankamai konkurencinga energijos kaina. Tai yra mums svarbi jungtis. Per Kalėdas, pažeidus jungtį tarp Suomijos ir Estijos iš karto sumažėjo pralaidumas į Baltijos šalis ir didmeninės elektros kainos pakilo 2 centais už kilovatvalandę. Tai tik dar kartą įrodo, kaip glaudžiai esame susiję su Europa ir kaip tai nedelsiant atsiliepia kainodarai.
Kalbant apie tą kainą – praėjusiais metais svyravimai buvo nuo mažiau nei 2 eurų iki daugiau kaip iki daugiau kaip 660 eurų be PVM už megavatvalandę. Ką tai reiškia?
Jau kuris laikas mes gyvename atsinaujinančios energetikos plėtros etape. 2022 metais vidutinė kilovatvalandės kaina buvo kartais didesnė negu kad 2024-aisiais. Ką tai reiškia? Rinka ganėtinai stabilizavosi. Bet kuo daugiau saulės ir vėjo gamybos šaltinių, tuo labiau esame priklausomi nuo saulėtų ir vėjuotų dienų. Be to, mūsų vartojimas labai netolygiai pasiskirstęs, tad saulės ar vėjo nebuvimas iš karto sukelia didelius disbalansus tarp vartojimo ir gamybos ir iškart atsiliepia elektros kainai.
Čia tuo atveju, jeigu tu priklausomas nuo biržos kainos?
Pasirinkęs biržos planą vartotojas tampa priklausomas nuo žymių kainos svyravimų. Gal būtų efektyviau elektros sąnaudas užfiksuoti. Kitu atveju, turi nuolat sekti, kas vyksta rinkoje. Net sausį buvo nemažai valandų, kuomet elektros kaina buvo didesnė nei 20 centų už kilovatvalandę, o daug elektros vartojančioms gamybos įmonėms tai reiškia stipriai išaugusias sąnaudas. Neapibrėžtumo vis dar yra pakankamai nemažai. Neprognozuojama, ar saulė švies, vėjas pūs, nebus pradėti planiniai Skandinavijos elektrinių remonto darbai ir pan., kuomet iškart mažėja pralaidumas ir atitinkamai mažėja pasiūla, o kaina gali išaugti keleriopai. Atkreiptinas dėmesys, kad vidutinė dienos biržos kaina neparodo konkrečių "pikinių" valandų, aktualių daugumai įmonių, kainų. Tad visuomet raginame vartotojus fiksuoti elektros kainą. Juolab, kad yra galimybės fiksuoti nuo pusmečio iki kelių metų laikotarpio. Užfiksavus elektros kainą pasirinktam laikotarpiui, galima ramiai planuoti ateitį.
Patogus laikas manot dabar fiksuoti kainą?
Įprastai pavasariop ir vasaros metu mažėja arba išnyksta šildymo poreikis, atsinaujinantys energetikos šaltiniai pagamina vis daugiau energijos, tuomet elektros kaina būna kiek mažesnė. Rudenį ir žiemą šiek tiek auga, tačiau kainą fiksuoti galima bet kuriuo metu. Tam ir esame mes, nepriklausomi elektros tiekėjai, kurie gali patarti, ar tą daryti pats tinkamiausias metas. Svarbu atsižvelgti ir į paties vartotojo lūkesčius, kokias elektros energijos sąnaudas jis suplanavęs. Esame lankstūs, todėl vartotojams galime pasiūlyti įvairių sprendimo variantų. Tiems, kas vis dėlto nori pasikeisti biržos planą, bet vis dar nesiryžta fiksuoti suvartotos elektros energijos kiekio – galima fiksuoti kainą pusei vartojamo kiekio, o su likusiu kiekiu likti biržoje ir taip diversifikuoti savo rizikas.
Dar vienas ganau naujas faktorius energetikoje – gaminantys vartotojai. Kokią jie daro įtaką? Klausimas keliamas dėl pasigamintos energijos pasaugojimo – pradžioje labai lengvai žadama, dabar situacija keičiasi, matyt suprantama, kad svyravimus išlygint bus daugiau iššūkių, negu turėjome galbūt iki šiol, ir augantis gaminančių vartotojų kiekis sukuria visai energetikos sistemai ir tam tikrus disbalansus?
Gaminančių vartotojų skaičius auga milžiniškais tempais. Dar prieš penkis metus jų tebuvo vos 10.000, pernai pavasarį jų skaičius išaugo iki 100.000. Toks atsinaujinančios energetikos augimas atneša ir iššūkius. Gaminančių vartotojų elektros vartojimo prognozavimas kur kas sudėtingesnis nei paprastų vartotojų. Dabartinė „net metering“ sistema neskatina, kad gaminantys vartotojai elektrą vartotų pigesnėmis valandomis. Jie taip pat daugiausiai vartoja piko valandos, kuomet elektros kaina aukšta. Tai sukuria situaciją, kuomet tiekėjas turi patiekti papildomą elektrą už aukštą pikinę kainą, o elektrą saulės elektrinės įprastai gamina nepikiniu, "pigiu" laikotarpiu. Pasaugojimo apskaita už pagamintą kiekį skaičiuojama kilovatvalandėmis, o ne eurais, kas augina ženklius nuostolius elektros tiekėjams, o to pasėkoje visi paprasti vartotojai susimoka už gaminančių vartotojų subsidijavimą.
Kuo sparčiau auga gaminančių vartotojų, tuo labiau didėja neapibrėžtumas. Turbūt atėjo laikas priimti sprendimus atsakingoms institucijoms ir pereiti prie „net billing“ sistemos ir su buitiniais gaminančiais vartotojais. Šį žingsnį jau žengė mūsų kaimyninės šalys: Latvija, Estija ir Lenkija. Deja, bet kol kas neturime jokio konkretaus termino, kada tai bus padaryta Lietuvoje. Jeigu gaminančių vartotojų skaičius ir toliau augs tokiais tempais, tai po penkerių metų, tai tą disbalansą ir tiekėjų patiriamus nuostolius turėsime dar didesnius, o už tai susimokės visa sistema. Tad šioje srityje reikalingi konkretūs ir aiškūs sprendimai, kurių taip laukia rinka.
Tad koks sprendimas būtų geriausias Lietuvai?
Atsinaujinančių energijos šaltinių sparti plėtra duoda rezultatą ir jau greitai savarankiškai apsirūpinsime visa reikalinga Lietuvai elektros energija. Tiesiog reikia pripažinti, kad tai atneša ir naujus iššūkius: balansavimo tarp gamybos ir vartojimo, priklausomybę nuo oro sąlygų, ženklius kainų svyravimus. Sistemos tvariai plėtrai reikia subalansuoti tiekėjų, reguliatoriaus ir klientų interesus. Mūsų kaip tiekėjų tikslas patiekti elektrą už mažiausią kainą, tačiau sprendimų atidėliojimas dėl buitinių gaminančių vartotojų sukelia papildomų iššūkių ir nukelia problemų sprendimą ateičiai.