Rusijos pradėtas karas Ukrainoje energetinius išteklius stumtelėjo brangimo kryptimi.  Naftos, gamtinių dujų, elektros kainos didėja, nes reaguojama į sankcijas agresorei Rusijai, kurios energetiniai resursai tapo toksiški. Energetikos sprendimų įmonės „Elektrum Lietuva“ vadovas Martynas Giga teigia, jog karas paskatino nuspausti energetikos perkrovimo mygtuką ir Lietuvoje, kur vadinamasis energetikos proveržio paketas dar labiau pagreitins perėjimą prie atsinaujinančių šaltinių.

„Auganti infliacija iki karo Ukrainoje buvo bene didžiausiu finansiniu iššūkiu. Tačiau Europoje krentančios bombos verčia greičiau galvoti apie tai, kokie turėtume būti savarankiški energetikos išteklių klausimu. Lietuvos inicijuojamas proveržio paketas numato daugiau galimybių plėtoti žaliuosius energetikos išteklius. Jeigu viskas vyks pagal planą, 2030 metais šalyje turėsime 7 gigavatų (GW) galios atsinaujinančių energetikos šaltinių, planuojamos apie 1 mlrd. eurų investicijos. Manau, kad nuo 2024-2025 pamatysime labai didelius kiekius atsinaujinančios energetikos, dėl ko elektros kainos ims judėti žemyn“, – sako M. Giga.

Kol Europos šalys stengiasi greičiausia statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalus, elektros sektorius yra geresnėje situacijoje, kadangi bendra žemyno priklausomybė nuo rusiškų dujų bei naftos yra gerokai didesnė. Vis dėlto, ir čia jau vyksta pokyčiai: plečiamas SGD terminalų tinklas žemyn spaudžia ateities sandorių kainas: 2023 metams dujų kainos siekia 75-85 eurus už megavatvalandę (MWh), 2024-aisiais – apie 60 eurų už MWh, o 2025-aisiais – jau apie 50 eurų už megavatvalandę.

„Energetikos išteklių kainos yra labai didelės ir jos gali išsilaikyti tokios dar keletą metų. Būtų neatsakinga teigti, kad kainos stipriai smuks, bet po poros metų, maždaug 2024-2025 metais, jos turėtų pradėti mažėti. Šį aspektą reikėtų ypač rimtai vertinti tiems vartotojams, kuriuos gąsdina dabartinė situacija rinkoje ir kurie pasiryžę fiksuoti elektros kainas ypač ilgam laikotarpiui – tai gali būti ne pats geriausias sprendimas“, – pastebi M. Giga.

M. Gigos teigimu, Lietuvoje saulės ir vėjo elektrinės bei jų parkai intensyviai statomi ne vienerius metus, o nuo augančių elektros sąskaitų nuosavais žalios elektros gamybos pajėgumais apsiginti stengiasi ir gyventojai, ir verslas.

Statistikai kol kas nepaskelbė naujausių metinių kuro ir energijos sąnaudų balanso duomenų, tačiau jis kasmet primena tą patį: Lietuva vis dar yra smarkiai priklausoma nuo importuojamų energetikos išteklių. Šalies energetinės priklausomybės rodiklis 2020-aisiais išliko aukštas ir sudarė 75 proc. Tuo tarpu infliacija šiemet Lietuvoje laikosi labai aukšta: balandį ji siekė 16,8 proc. pagal suderintą vartotojų kainų indeksą.

Anot M. Gigos, be to, kad iššūkių dėl infliacijos patiria ir viešasis sektorius, ir verslai, ir gyventojai, dalies pastarųjų situacija yra ypač jautri. Nuo liepos į laisvąją rinką turėtų patekti II etapo klientai, per metus sunaudojantys 1000-5000 kilovatvalandžių elektros. Šiai grupei priskiriama daugiau kaip 740 tūkst. namų ūkių, iš jų daugiau kaip pusė tiekėjo dar nepasirinko.

„Nors dėl pernai augusių elektros kainų ši grupė gavo pusmečio „atostogas“ ir liko su visuomeniniu tiekėju, tačiau terminas artėja, ir iki birželio 18 d. jiems teks pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją. Karas Ukrainoje šiai situacijai suteikia didelį neapibrėžtumo ir rizikos faktorių bei didina pačių vartotojų atsakomybę ypač atidžiai gilintis bei kruopščiai analizuoti įmanomus pasirinkimo variantus. Suprantama, kad būtent elektros kaina yra svarbiausias rodiklis, todėl visos geopolitinės situacijos kontekste stabilumo norintiems gyventojams patariame fiksuoti kainą ne per ilgam, 2-3 metų laikotarpiui“, – pastebi jis.

Anot M. Gigos,  karas Ukrainoje situaciją dėl energetinių išteklių komplikuoja, kaip ir galimą jų kainų prognozę. Be to, daugybė dinamiškų geopolitinių faktorių verčia gręžtis į tuos elektros kainų stabilizavimo įrankius, kuriuos turime šalia – tai lokalūs elektros generavimo pajėgumai.

„Kalbant apie mažmeninę rinką, paprasčiausias sprendimas yra saulės energetika, kuri šiandien sprendžia ne tik tvarumo, energetinės nepriklausomybės, bet ir labai pragmatinį ekonominį klausimą – padeda suvaldyti išlaidas elektrai. Saulės modulis ar elektrinės dalis nutolusiame saulės parke yra realus, apčiuopiamas ir prieinamas elektros sąskaitų mažinimo būdas, kuris dabartinėmis sąlygomis turėtų būti labai rimtai svarstomas“, – reziumuoja M. Giga.

Pernai vidutinė elektros kaina biržoje siekė 90,45 Eur/MWh, ji per metus padidėjo 166 proc.